Profilaktiniai skiepai

Vakcinos yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų. Mikroorganizmai arba jų dalys yra genetiškai svetimi organizmui, todėl imuninė sis-tema juos atpažįsta, sukelia imuninį atsaką bei suformuoja imunitetą tam sukėlėjui, t. y. atsparumą. Vakcinos antigeno sukeltas atsakas panašus į tą, kurį sukeltų tikras (natūralus) tos ligos sukėlėjas, tačiau vakcinos antigeno toksinis poveikis yra daug silpnesnis.

Kiekvienas asmuo, norintis pasiskiepyti ar paskiepyti savo vaiką nuo vienos ar kitos infekcijos, visada privalo konsultuotis su gydytoju ir savarankiškai nepriiminėti sprendimų, susijusių su skiepais. Asmuo, nusprendęs pasiskiepyti ar paskiepyti savo vaiką, turi kreiptis į savo gydytoją, kuris, įvertinęs skiepijamo asmens sveikatos būklę, atliktus skiepus ir rekomenduos vakcinaciją nuo tikslinės infekcijos. Skiepijamas asmuo pasirašo sutikimą dėl savo ar savo vaiko įskiepijimo.

Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, tačiau ir sukuriama saugi aplinka visuomenei. Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį.

Ar vakcinos yra būtinos? Pirmoji žodžio „saugi“ reikšmė yra „nekenksminga“. Šis apibūdinimas leistų suprasti, kad dėl bet kokių neigiamų vakcinos sukeltų pasekmių, vakcina taptų „nesaugi“. Taikant tokį apibūdinimą, nėra visiškai saugių vakcinų. Beveik visos vakcinos sukelia skausmą, paraudimą ar patinimą injekcijos vietoje.

Kai kada gali kilti šiek tiek sunkesnių šalutinių reiškinių, pvz., karščiavimas. Nors nei vienas šių simptomų nesukelia sunkesnio ilgalaikio pažeidimo, jis gali išgąsdinti tėvus. Be to, dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės ar kokliušo susirgimų. Dėl to dalis tėvų kelia klausimą, ar vaikų vakcinavimas iš viso yra reikalingas ir saugus.

Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį.

Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.

Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo metus, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.

Nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir imunizacijos yra už imunitetą mokama „kaina“.

Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystymosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.

Vakcinacija sumažina infekcinių (užkrečiamų) ligų plitimą. Kai kurių ligų, pvz., poliomielito, difterijos paplitimas pasaulyje ženkliai sumažėjo, nes daugėjo pasiskiepijusių asmenų skaičius. Tačiau labai svarbu skiepytis ir toliau, nes galimi vakcinomis valdomų ligų protrūkiai, esant mažėjančiam pasiskiepijusių gyventojų skaičiui. Svarbu nenustoti vakcinuotis, nors šiuo metu gali būti registruojami vos keli ligos atvejai. Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius.

Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo.

Vaikų skiepijimui nuo gimimo iki 15 - 16 metų amžiaus yra patvirtintas LR sveikatos apsaugos ministro 2018 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-955 „Dėl Lietuvos respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus patvirtinimo“, valstybės kompensuojamų skiepų kalendorius. Dar gydymo įstaigoje esant, iki trečios gyvenimo paros, naujagimis gauna pirmąsias vakcinas nuo hepatito B ir tuberkuliozės. Tolesnis mažylių įskiepijimas vykdomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurią pasirinko mažylio tėvai.

Profilaktinių skiepų kalendorius

• Vakcinos ROTARIX, Rotateq nuo rotaviruso sukelto vėmimo ir viduriavimo. Tai oralinės vakcinos, sugirdomos vaikui keliais etapais. Vaikas turi būti sveikas ir apžiūrėtas gydytojo skiepijimo dieną. Įskiepijami vaikai nuo 6 sav. iki 24 sav.
• Vėjaraupių vakcina VARILRIX. Galima skiepyti ir vyresnio amžiaus vaikus, jei jie nesirgo vėjaraupiais. Tinka vakcinuoti kartu su raudonukės vakcina.
• Vakcina nuo erkinio encefalito TicoVac. Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą garantuoja 3 skiepų dozės. Geriausia pradėti skiepyti žiemą arba ankstyvą pavasarį. Pasiskiepijus 3 kartu, ketvirta dozė po 3 metų, o sekančios visos dozės: jei žmogus iki 65 metų amžiaus, kas 5 metai, o vyresniems – ne ilgesniu kaip 3 metų intervalu.
• Prevenar*, Pneumo 23** vakcinos prieš pneumokoką – kvėpavimo takų infekcijų sukėlėją, rekomenduojama dažnai sergantiems vaikams. Kompensuojamas tik pagal lėtinių ligų sąrašą.
• ŽPV vakcinos Cervarix  Efektyviai saugo nuo gimdos kaklelio vėžio. Rekomenduojama pradėti vakcinaciją iki pirmųjų lytinių santykių. Pagal patvirtintą skiepų kalendorių 11 metų amžiaus mergaitėms vakcinacija atliekama nemokamai, o vyresnio amžiaus mergaitės skiepytis gali savo lėšomis.
• Vakcina nuo Difterijos ir Stabligės Boostrix. Iki 16 metu pagal kalendorių, o vėliau norint išsaugoti imunitetą rekomenduojama pakartotinai skiepytis kas 10 metų. Vakcina – nemokama – finansuojama valstybės lėšomis.

Dėl skiepų galimybės ir kainos kreiptis į savo gydytoją, kuris įvertinęs Jūsų sveikatos būklę ir atliktus skiepus, rekomenduos vakcinaciją nuo tikslinės infekcijos.

Pastaraisiais metais ne tik išaugo turizmo mastai, tačiau ir prasiplėtė kelionių geografija. Žmonės keliauja tarp skirtingų žemynų ir be abejonės susiduria su rizika užsikrėsti viena ar kita infekcine liga, susirgti būnant toje šalyje ar sugrįžus į Lietuvą. Kiekvienas planuojantis kelionę asmuo turi atsižvelgti į regioną, kur planuoja keliauti, kelionės trukmę ir kreiptis į savo šeimos gydytoją dėl skiepų rekomendacijų.

Priklausomai nuo lankytinos šalies, gali būti rekomenduojami skiepijimai, susidedantys iš keliolikos dozių, tarp kurių privalu išlaikyti intervalus nuo mėnesio iki pusės metų, todėl svarbu suskubti kuo anksčiau kreiptis į savo gydytoją, kuris patars nuo kokių infekcijų ir kokiu laiku reikia skiepytis. Kiekvienais metais Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) skelbia šalių sąrašą, kuriose yra viena ar kita rizika dėl infekcinių ligų bei privalomų skiepų sąrašą, be kurių tiesiog neįleis į šalį.

Tiek pacientui, tiek gydytojui svarbu prisiminti, kad skiepams negalioja paskutinės minutės galimybė ir pasiskiepyti reikia iš anksto. Skiepai nuo geltono drugio infekcijos turi būti atliekami mažiausiai 10 dienų prieš kelionę ir būtina turėti skiepijimo pažymėjimą. Užsienio reikalų ministerija yra parengusi mobiliąją programėlę, kurioje galima rasti visą informaciją planuojantiems kelionę ir jau keliaujantiems.

Gydytojas turėtų įvertinti aplinką, kurioje žmogus bus lankydamasis svetimoje šalyje. Turėtų būti vertinamos buvimo sąlygos, maistas, vanduo, kelionės trukmė. Juk kai kurios infekcijos plinta per vandenį ar per maistą. Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik nesusiduriame su retai pasitaikančia hepatito A infekcija, tačiau tam tikrose kitų šalių teritorijose sergančiųjų šia infekcija yra daug. Infekcijos sukėlėjai tik ir laukia nesirgusių ir imuniteto neturinčių atvykėlių. Taigi medikas turėtų nepamiršti ir tų skiepų, kurie nebūtini, tačiau rekomenduojami lankantis kitoje šalyje.

Skiepijimo pažymėjimą reikėtų turėti ir jo nepamesti, kadangi kai kuriuos skiepus kas tam tikrą laiką reikia atnaujinti, o kai kurie skiepai daromi tik kartą gyvenime. Yra pasaulyje šalių, į kurias draudžiama įvažiuoti asmenims, neturintiems tarptautinio skiepijimo pažymėjimo, kuriame privaloma atžyma apie skiepo nuo geltonojo drugio atlikimo laiką. Įskiepyta vakcina nuo geltonojo drugio asmeniui suformuoja apsaugą visam gyvenimui, tačiau šis skiepas turi būti atliktas likus ne mažiau kaip 10 dienų iki įvažiavimo į planuojamą šalį.

Skiepas nuo vidurių šiltinės turėtų būti kartojamas kas trejus metus, o skiepai nuo difterijos, stabligės turėtų būti kartojami kas 10 metų. Visa tai turėtų įvertinti gydytojas, atsižvelgdamas į asmens sveikatos būklę, anksčiau atliktus skiepus ir vadovaudamasis PSO rekomendacijomis, nes kiekvienoje šalyje situacija dėl infekcijų nuolatos keičiasi.

Pavyzdžiui, praėjusių metų vasarą buvo pranešta, kad vykstant į Jamaiką reikalingi skiepai nuo tymų ir raudonukės, nors šie skiepai nebuvo nurodyti PSO metinėse rekomendacijose. Taigi

Prieš keliaujant būtina pasidomėti, kokie skiepai reikalingi keliaujant į Jūsų pasirinktą šalį. Naujausią informaciją galite rasti Užkrečiamų ligų ir AIDS centro ar užsienio reikalų ministerijos tinklalapiuose.

Atlikus pirmąjį skiepą, imunitetas nuo infekcijos susiformuoja jau po poros savaičių, tačiau yra infekcijų, nuo kurių reikia skiepytis tris kartus, pusės metų laikotarpyje. Pavyzdžiui, pasiskiepijus nuo hepatito A ar hepatito B, antrasis skiepas atliekamas po mėnesio, trečiasis – po pusmečio.

Žmogus imunitetą gali įgyti tik pasiskiepijęs du kartus ir dar praėjus dviem savaitėms po antrojo skiepo, taigi reikia maždaug pusantro mėnesio. Skiepais reikėtų susirūpinti anksčiau, nes tai yra investicija, kuri neprapuola. Jeigu pasiskiepijus nuo tam tikrų ligų imunitetas išlieka visą gyvenimą, tikrai nereikia laukti paskutinės minutės.

Rekomenduojamų skiepų sąrašą galite rasti ČIA.

Dėl skiepų galimybės ir kainos kreiptis į savo gydytoją, kuris, įvertinęs Jūsų sveikatos būklę ir atliktus skiepus, rekomenduos vakcinaciją nuo tikslinės infekcijos.